Lietuvių kalba
Jump to navigationJump to search
|
Lietuvių kalba |
|
|
Kalbama |
Lietuvoje, tautinės
mažumos Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, JAV, JK, Airijoje, Kanadoje, Rusijoje, Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje |
|
Kalbančiųjų
skaičius |
~3,6 mln.[1] |
|
Kilmė |
·
Baltų-slavų
prokalbė?(hipotezė) § lietuvių |
|
Oficialus
statusas |
|
|
Oficiali
kalba |
|
|
Prižiūrinčios
institucijos |
|
|
Kalbos
kodai |
|
|
lt |
|
|
lit |
|
|
lit |
|
|
LIT |
|
|
Geografinis
paplitimas |
|
|
|
|
|
|
|
Lietuvių kalba – iš baltų
prokalbės kilusi lietuvių tautos kalba, kuri
Lietuvoje yra valstybinė,
o Europos Sąjungoje –
viena iš oficialiųjų kalbų. Lietuviškai kalba apie tris
milijonus žmonių (dauguma jų gyvena Lietuvoje). Drauge su latvių, mirusiomis prūsų, jotvingių ir
kitomis baltų kalbomis priklauso indoeuropiečių
kalbų šeimos baltų kalbų grupei.
Pirmieji lietuvių kalbos rašytiniai
paminklai atsirado vėlokai, apie XVI a., tačiau net dabartinė
lietuvių kalba pasižymi dideliu archajiškumu (ypač vardažodžių linksniavimo srityje).[3] Fonetiškai ir morfologiškai konservatyvi
lietuvių kalba žymiai artimesnė baltų prokalbei negu
naujoviškesnė latvių kalba.[4] Lietuvių kalba –
archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų,
išsaugojusi daugybę indoeuropiečių
prokalbės ypatybių, lietuvių kalba yra
vienintelė gyvoji kalba, kurią galima paaiškinti tiesiogiai remiantis
bendrųjų indoeuropietiškųjų formulių sistema.[5][6]
Lietuvių kalba skirstoma į dvi
pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.
Dabartinė bendrinė lietuvių
kalba grindžiama vakarų
aukštaičių kauniškių patarme, iš visų
lietuvių kalbos tarmių ji senoviškiausia.[7]
Lietuvių kalboje yra 45 priebalsinės ir 13 balsinių fonemų (įskaitant
ir vartojamas tik skoliniuose).
Būdingos minkštųjų ir kietųjų priebalsių poros,
skiriamas balsių ilgumas. Kirtis – laisvas, tariamos priegaidės, tačiau rašte kirtis ir
priegaidės paprastai nežymimi.
Morfologiškai lietuvių kalba yra fleksinė. Sintaksė pasižymi palyginti laisva
žodžių tvarka, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys – tarinys – papildinys). Žodyno daugumą sudaro
veldiniai, tarp skolinių vyrauja slavizmai ir germanizmai.
Kalba užrašoma papildyta lotynų
abėcėle, vartojamos 32 raidės.
Turinys
o 2.1Arealas ir
kalbos vartotojų skaičius
·
3Rašyba
§ 6.5.4Būtasis
kartinis laikas
§ 6.5.5Būtasis
dažninis laikas
·
8Žodynas
·
11Lietuvių
kalba užsienio universitetuose
Pavadinimas
Vokiečių metraštininko Ulricho fon Richentalio XV
a. knygoje „Chronik des Konstanzer Konzils“, kurioje aprašomas Konstanco susirinkimas ir
jo dalyviai (1414–1418), paminėta Lingwa Lietowia –
lietuvių kalba.
Savivardis lietůvių kalbŕ suprastinas
kaip lietuvių tautybės žmonių kalba. Senuosiuose
raštuose pasitaiko kalbos pavadinimas lietůviškas liežůvis (vertinys iš rus. литовский
язык arba lenk. język litewski;
lietuvių kalboje liežůvis nuo seno reiškė tik
anatominį organą). Savo ruožtu lietůvis reiškia
'Lietuvos gyventojas'. Žodis Lietuvŕ kilęs iš baltų
prokalbės *leituṷā, kuris anksčiau
buvo gretinamas su lot. lītus 'krantas',[8][9] tačiau semantiškai ši etimologija silpna – istorinė
Lietuva nesiekė pakrantės.[10]
A. Šachmatovas žodį Lietuvŕ siejo
su šiaurės vakarų Prancūzijos srities Armorikos pavadinimu (vid. air. Letha, val. Llydaw < *pḷtau̯-)
ir darė prielaidą, kad baltai šį pavadinimą bus
perėmę iš venetų,[11] bet kiti mokslininkai
šios hipotezės nepalaikė.[8][10]
J. Otrembskis manė, kad pradžioje
žodis *leituṷā priklausė ū kamienui – *leitūs –
ir reiškė vietovę aplink upę *leitā (kaip Vilnius –
vietovę prie upės Vilnia), plg. liet. líeti.
Šią upę J. Otrembskis manė buvus Nemuną.[12]
K. Kuzavinio teigimu,[13][14] žodžio Lietuvŕ kilmė
susijusi su vandenvardžiu Lietavŕ (suslavintai Lietáuka) – Neries intaku.[15]
S. Karaliūnas iškėlė
hipotezę,[16][17] kad žodis Lietuvŕ pirma
reiškė karinį darinį ir šį žodį gretino su sen. isl. liđ, sen. šved. lith, sen. fryz. lid ir vid. vok. ž. leide 'dieninis, palyda, būrys,
kariuomenė'.[18]
Kalbos geografija
Arealas
ir kalbos vartotojų skaičius
Lietuvių kalbos
paplitimas
Lietuvių kalba paplitusi Lietuvoje, taip pat nedidelėse autochtoninėse lietuvių srityse
už Lietuvos ribų bei kitose šalyse:[19] šiaurės rytų Lenkijos regionuose
(2011 m. 5408 žmonės lietuvių
kalbą nurodė kaip gimtąją, 5303 ją vartojo
namuose),[20] Baltarusijoje (2009 m.
duomenimis, iš 5087 etninių lietuvių 1597 lietuvių kalbą
nurodė kaip gimtąją,[21] bet tik 277 ją vartoja
namuose),[22] Rusijoje (31 295 kalbos
vartotojų 2010 m.),[23] Ukrainoje (2001 m.
duomenimis, 1932 iš 7207 lietuvių gimtąja kalba laiko lietuvių),[24] Latvijoje (2011 m.
1819 iš 24 479 lietuvių šią kalbą įvardijo kaip
gimtąją),[25] taip pat lietuviškai
kalbama JAV (42 306 kalbos vartotojai iš 727 000
lietuvių kilmės amerikiečių),[26] Kanadoje (2011 m.
7600 lietuvių, iš kurių 7245 žmonėms lietuvių kalba –
vienintelė gimtoji),[27] Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Australijoje. Bendrasis kalbos vartotojų
skaičius – 3 001 430 žmonių;[28] 2011 m.
Lietuvoje lietuvių kalba 2 597 488 žmonėms buvo gimtoji[29] ir 302 684 žmonėms buvo
užsienio kalba.[30]
Nuo XV a. prasidėjo lenkų kalbos brovimasis į Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Lietuvių kalbos
dirvoje formavosi dalis lenkų kalbos pakraščių tarmių, kai
kurios šių tarmių ypatybės nulemtos lietuvių kalbos
įtakos.[31]
Lietuvių kalba JAV patyrė
didelę anglų kalbos įtaką,
daugiausia ji reiškiasi žodyne. Pavyzdžiui,
vartojami tokie anglicizmai: divňrsas 'ištuoka' (< angl. divorce), kěsas 'bučinys'
(< angl. kiss), kăras 'automobilis'
(< angl. car).
Dažni semantiniai vertiniai,
pavyzdžiui, šaũkti 'skambinti' reikšme (plg. angl. to call) arba šal̃tis 'peršalimo'
reikšme (plg. angl. cold).
Taip pat Amerikos lietuvių kalboje vartojama daugybė slavizmų, kurie bendrinėje lietuvių kalboje jos
gryninimo laikotarpiu buvo pašalinti. Fonetikoje dažniau vartojamos
bendrinėje kalboje laikomos paribinėmis fonemos [h] ir [f], be to, esama priegaidžių pokyčių. Morfologijoje matyti
pastangos suvienodinti esamojo laiko ir bendraties kamienus (pavyzdžiui, pir̃ka 'perka'),
vengiama neveikiamosios rūšies formų, painiojami kietieji ir
minkštieji veiksmažodžio kamienai.[32]
Tarmės
Pagrindinis straipsnis – Lietuvių
kalbos tarmės.
Lietuvių
kalbos tarmių žemėlapis
|
██ kretingiškiai ██ telšiškiai ██ varniškiai ██ raseiniškiai |
Aukštaičių tarmė ██ šiauliškiai ██ kauniškiai ██ Klaipėdos krašto aukštaičiai ██ panevėžiškiai ██ širvintiškiai ██ anykštėnai ██ kupiškėnai ██ uteniškiai ██ vilniškiai |
Lietuvių kalba skirstoma į dvi
pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių (tarmių
pavadinimai kilę nuo žodžių áukštas ir žẽmas pagal
tarmių atstovų gyvenamąsias vietoves Nemuno tėkmės atžvilgiu:
aukštaičiai gyvena labiau Nemuno aukštupyje, o žemaičiai –
žemupyje).[19] Aukštaičių
tarmė dalijama į tris pagrindines patarmių grupes: vakarų, rytų ir pietų.
Žemaičių tarmė taip pat skirstoma į tris patarmių
grupes: vakarų, šiaurės ir pietų.[33] Pagal bendrinės
kalbos dvibalsio uo atitikmenis
žodyje dúona pietų žemaičiai vadinami dū́nininkais,
šiaurės žemaičiai – dňunininkais, vakarų
žemaičiai – dónininkais.[34]
Aukštaičių ir žemaičių
tarminiai skirtumai susiję su senu gentiniu susiskaidymu,
žemaičių tarmė patyrusi kuršių kalbos įtaką, be
to, šiųdviejų tarmių skirtumams turėjo įtakos
ilga Žemaitijos nepriklausomybė
nuo Lietuvos. Aukštaičių tarmė senoviškesnė,
žemaičių tarmėje daugiau naujovių ir, beje, kai kuriomis
ypatybėmis žemaičių tarmė priartėja prie latvių kalbos.[35]
Mažojoje Lietuvoje buvo vartojamos
vakarų aukštaičių kauniškių patarmei artimos šnektos.[36] Lietuvių
kalbos salose yra arba buvo kalbama rytų (Apsas, Gervėčiai, Lazūnai, Ciskodas), vakarų (Zietela) ir pietų (Punskas, Seinai, Suvalkai, Varenavas, Rodūnia) aukštaičių
patarmėmis.[37]
Dabartinė bendrinė lietuvių kalba
grindžiama vakarų
aukštaičių kauniškių patarme.[38]
Rašyba
Pagrindinis straipsnis – Lietuvių
abėcėlė.
Lotynų –
rusų – lietuvių klaviatūra
|
Du tos pačios maldaknygės „Senas
aukso altorius“ leidimai. Kairėje – 1864 m. lotynų abėcėle išleista
maldaknygė, įsigaliojus spaudos draudimui laikyta nelegalia. Dešinėje – 1866 m. kirilica išleista
maldaknygė, apmokėta caro valdžios
ir laikyta oficialia. |
|
|
|
|
Lietuvių kalbai užrašyti nuo XVI a. vartojama šiek tiek
papildyta lotynų
abėcėlė. Po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia buvo
įvedusi draudimą spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus
(taip pat ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis
raidėmis. Priešinantis šiam draudimui lietuviška spauda lotynų
abėcėle knygnešių buvo
gabenama iš užsienio (Mažosios Lietuvos, JAV ir
kt.). Spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos imperijos valdžia, nepaisydama
visuomenės pasipiktinimo, leido lietuviškus leidinius tik kirilica. Spaudos lotynų abėcėle
draudimas galiojo iki 1904 m.[39]
Dabartinė abėcėlė
grįsta lotynų raidynu. Turimos 32 raidės, iš jų 23 paimtos
tiesiogiai iš lotynų abėcėlės, likusios 9-ios
papildytos diakritiniais ženklais. q, w, x į
abėcėlę neįeina.[38] Raidės f, h (ir
junginys ch) vartojama svetimos kilmės žodžiuose. Dabartinis
lietuvių kalbos raidynas yra ortografinės reformos rezultatas,
šią reformą darbe „Lietuviškos kalbos gramatika“ 1901 m.
kodifikavo ir lietuvišką rašybą nuo lenkiškosios atitolino J. Jablonskis. Čekų abėcėlės
pavyzdžiu buvo pradėtos vartoti raidės v (vietoj w), š (vietoj sz), č (vietoj cz), ž (vietoj ż). u ilgoji
imta žymėti kaip ū, o i ilgoji –
kaip y.[40]
|
|
Priebalsių palatalizacija
(minkštinimas) prieš priešakinės eilės balsius (pvz., e, ė, i)
niekaip papildomai nežymima, prieš užpakalinės eilės balsius
(pvz., a, o, u) palatalizacija žymima raide i,
pavyzdžiui, čiŕ [t͡ʃʲɛ].[41]
Raidžių dažnumas devyniuose
didelės apimties bendrinės lietuvių kalbos rišliuose tekstuose:[42]
Istorija
Baltiškų vandenvardžių paplitimo arealas
██ Plotas, kuriame
gausu baltiškų vandenvardžių
██ Plotas, kur baltiškų
vandenvardžių nedaug ir dalis jų abejotini
Baltų genčių paplitimas XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje
Lietuvių
kalbos paplitimas XVI a.[43]
Lietuvių
kalba Europos kalbų žemėlapyje (1741 m.)[44]
Anksčiausias
lietuvių kalbos rašytinis paminklas, priskiriamas 1503–1515 metams.
Ranka rašyta malda paskutiniame knygos „Tractatus sacerdotalis“
puslapyje, Strasbūras
Antraštinis Martyno Mažvydo
katekizmo, pirmosios lietuviškos knygos, puslapis, 1547 m.
M. Muravjovo ediktas
Drauge su latvių, prūsų, jotvingių ir
kitomis baltų kalbomis,
lietuvių kalba kilusi iš baltų
prokalbės.
Anksčiau lietuvių kalba buvo
šnekama žymiai didesnėje teritorijoje negu dabar. Dar XIV – XVI a. lietuvių kalbos plotas
sudarė daugiau kaip 100 000 km˛ (dabartinis Lietuvos plotas yra 65 300 km˛), o
Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Obolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių
kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi
daugiau kaip per 200 km.[45][46]
Lietuvių ir latvių kalbos
ėmė skirtis apytiksliai I
amžiuje, o V – VII amžiuose šiedvi kalbos galutinai
atsiskyrė.[47][48] Manoma, kad maždaug XIII – XIV amžiuje susiformavo lietuvių
kalbos pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės,
kurios vėliau savo ruožtu skilo į patarmes.
Palyginti su baltų prokalbe,
lietuvių kalbos fonetika ir fonologija pakito nežymiai.[49] Svarbiausios yra šios
naujovės:[50][51]
·
Dėl skolinių z liovėsi
buvęs fonemos s alofonu ir tapo savarankiška fonema;
·
Baltų prokalbės junginiai *tj ir *dj apie XIV a. atitinkamai virto afrikatomis č ir dž;
·
Apytiksliai XVI a. ilgasis balsis ā virto ō (brālis > brolis;
dalyje tarmių ā išliko);
·
Junginiai balsis + nosinis priebalsis n prieš
nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais (ką́sti greta kánda).
Po XVI–XVII a. nosinė tartis išnyko.[52] Prieš abilūpius
priebalsius p, b nosinis priebalsis n virto m (tam̃pa greta ańka).
·
Tam tikrais atvejais ilgieji balsiai žodžio
gale sutrumpėjo (*tā́ > tŕ; žr. „Leskyno dėsnis“).
Bendrinės lietuvių kalbos
istorija skirstoma į šiuos laikotarpius:[53][54][55][56][57]
·
I. Senasis laikotarpis (XVI–XVIII a.):
1.
XVI–XVII a. Žengiami pirmieji bendrinės
kalbos kūrimo žingsniai;
2.
XVIII a. Atsiranda raštų ir
šnekamosios kalbos atotrūkis.
·
II. Naujasis laikotarpis:
1.
Nuo XIX a. pirmosios pusės iki 1883 m.
(laikraščio „Aušra“
sukūrimo). Palaipsniui pereinama prie bendrinės kalbos grindimo
vakarų aukštaičių pietinėmis
(kauniškių) patarmėmis;
2.
Nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. pradžios (1883–1919 m.)
Galutinai pereinama prie vakarų aukštaičių pietinių
patarmių. Įtvirtinamos bendrinės kalbos normos;
3.
Lietuvos
Respublikos laikotarpis (1919–1940 m.)
Kodifikuojamos bendrinės kalbos normos, išsiplečia bendrinės
lietuvių kalbos vartojimo sfera;
4.
Sovietmetis (1940–1990 m.)
Bendrinė kalba įsiskverbia į daugumą komunikavimo
sferų;
5.
Atkurtos nepriklausomybės
laikotarpis (nuo 1991 m.
iki šių dienų). Tolesnis bendrinės kalbos plitimas į visas
komunikavimo sritis.
Anksčiausias lietuvių kalbos
rašytinis paminklas priskiriamas 1503 metams,
tai yra maldos („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu
Dievą Tėvą“), jos įrašytos ranka
paskutiniame Strasbūre išleistos
knygos „Tractatus sacerdotalis“ puslapyje. Tekstas pasižymi rytų
aukštaičių vilniškių patarmės
ypatybėmis ir tikriausiai yra nurašytas nuo senesnio originalo.[58]
Lietuvių
kalba paminėta tarp visų į Konstancą atvykusių
atstovų kalbų (Ulrich von Richental „Chronik des
Konstanzer Konzils“, 1483 m.)
Knygų leidyba pradėta 1547 m.
išspausdinus Martyno Mažvydo
katekizmą,[59] parašytą pietų
žemaičių patarme, į kurią įpinta vakarų
aukštaičių patarmės ypatybių.[60][61] Šis katekizmas išleistas Karaliaučiuje (dabartiniame
Kaliningrade). Į knygą įtrauktas pirmasis lietuvių kalbos
vadovėlis – elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir
rašyti“, jame autorius 4 puslapiuose pateikia abėcėlę ir keletą
paties sukurtų gramatikos terminų.[62] Pirmoji Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išleista
knyga – tai Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“,
išspausdintas 1595 m. Vilniuje.[63] M. Daukšos katekizmas parašytas vadinamuoju vidurio
raštų kalbos variantu, kuris grįstas vakarų aukštaičių
patarmės Kėdainių apylinkių
šnektomis. M. Daukšos katekizmas svarbus ir dėl to, kad tai – pirmasis kirčiuotasis lietuviškas tekstas.[61]
1620 m. pasirodė ir
pirmasis lietuvių kalbos žodynas, paremtas rytų raštų kalbos
variantu (sostinės tarme),[60] jis buvo išleistas penkis
kartus – tai Konstantino Sirvydo „Dictionarium
trium linguarum“.[64] 1653 m.
išleistas gramatikos vadovėlis – Danieliaus Kleino „Grammatica
Litvanica“.[65]
Laikantis Z.
Zinkevičiaus koncepcijos, XVII a. turėti trys
bendrinės lietuvių kalbos variantai: vakarų
(rėmėsi vakarų aukštaičių pietinėmis
patarmėmis), vidurio (buvo grindžiama vakarų
aukštaičių Kėdainių apylinkių
šnektomis) ir rytų (rėmėsi Vilniaus miesto kalba, kurios
pagrindas – rytų aukštaičių vilniškių patarmė).[66] Pirmasis variantas buvo
vartojamas Mažojoje Lietuvoje,
antrasis ir trečiasis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Mažosios Lietuvos, arba vakarų, lietuvių kalbos variantu
rašė Jonas Bretkūnas ir Kristijonas
Donelaitis. Vidurio variantu rašė M. Daukša ir M.
Petkevičius, o rytų – K. Sirvydas ir J. Jaknavičius.[67]
XVIII a. lietuvių kalbos rytų
raštų variantas išnyko dėl lenkų kalbos įtakos Vilniuje,
tame pačiame amžiuje ėmė nykti vidurio variantas,[68] ir tik Mažojoje Lietuvoje
lietuvių kalba plėtojosi toliau. Prie raštų variantų
nunykimo prisidėjo ir tai, kad buvo
okupuota Abiejų Tautų Respublika.[61] Grožinės literatūros
lietuvių kalba atsiradimas siejamas su Kristijono
Donelaičio vardu, šis rašytojas gyveno Mažojoje Lietuvoje.[69]
Didelę reikšmę lietuvių
bendrinės kalbos ir tautinės savimonės susidarymui
turėjo A. Šleicherio veikalas
„Lietuvių kalbos vadovas“ (vok. „Handbuch
der litauische Sprache“, 1856–1857 m.),
jame atskleidžiamas didelis lietuvių kalbos konservatyvumas ir jos
formų panašumas į prestižinių kalbų formas, pavyzdžiui,
į lotynų, senosios
graikų ir sanskrito.[70] Vėliau Dž. Nehru rašė,
kad lietuvių kalba sanskritui artimesnė už kitas Europos kalbas.[71] Buvo pastebėti
tikslūs lietuvių kalbos ir sanskrito žodžių atitikmenys,
pavyzdžiui, sūnůs, naktěs, pădas.[72]
1795 m., po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos
padalijimo, kai Lietuva buvo
įtraukta į Rusijos imperiją, Lietuvoje buvo
pradėtas rusinimas.[61] Prie lietuvių kalbos
plėtotės tuo metu prisidėjo žemaičių tarme
rašiusieji Simonas Daukantas ir Motiejus
Valančius.[61] 1864 m.,
po 1863 m. sukilimo, M. Muravjovas, Vilniaus gubernijos generalgubernatorius,
įvedė spaudos lotynų abėcėle
draudimą ir siekė įdiegti „graždanką“ – lietuvių
abėcėlę kirilicos raidėmis, kurią
sudarė I. Kornilovas.
Knygos lotyniškomis raidėmis ir toliau buvo spausdinamos užsienyje, Rytprūsiuose ir JAV.
Nepaisydami griežtų bausmių, leidinius gabendavo knygnešiai. 1904 m.
spaudos draudimas buvo panaikintas.[39]
XX a. buvo aktyviai susitelkta į
vieningos, vakarų aukštaičių kauniškių tarme grįstos,
lietuvių bendrinės kalbos
normos sudarymą. Unifikuojant svarbų vaidmenį atliko
laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“,
taip pat ir kalbininkai,
pavyzdžiui, J. Jablonskis ir K. Būga.[73]
Sustiprėjus kalbos purizmui J.
Jablonskis aktyviai kūrė naujadarus, skirtus lietuvių kalbos žodynui papildyti arba skoliniams pakeisti: ańtžmogis (iš ańt ir žmogůs,
sudaryta sekant vok. Übermensch), turinỹs (iš turė́ti), degtůkas (iš dčgti), mokyklŕ (iš mókyti), laĩkrodis (iš laĩkas ir ródyti,
išstūmė skolinį iš lenkų kalbos dziẽgorius).
Daug žodžių buvo paimta iš senųjų raštų bei tarmių,
pavyzdžiui, vir̃šininkas (tarmėse reiškė
'vyresnysis piemuo', sudaryta iš viršůs, išstūmė
skolinį iš rusų kalbos načálnikas), mirtěs (išstūmė slavizmą smer̃tis), váistas (išstūmė
slavizmą liẽkarstvos). Ne visi naujadarai prigijo,
pavyzdžiui, dirbtůvas 'mašina' (iš děrbti), kráutuvė 'muziejus' (iš kráuti), tőlkalbis 'telefonas'
(iš tolě ir kalbė́ti) nesugebėjo
išstumti tarptautinių
žodžių ir kalboje neišliko.[74][75]
Po to, kai Sovietų
Sąjunga okupavo Lietuvą, išaugo rusų kalbos
įtaka lietuvių kalbai. Vis daugiau lietuvių tapo dvikalbiais,
mokančiais taip pat ir rusiškai. Rusų kalbą daugiau mokėjo
vyrų negu moterų, o tai susiję su privalomąja karine
tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Rusų kalba dažniau vartota
miestuose ir tuose rajonuose, į kuriuos po karo daugiau
privažiavo rusakalbių.
Rusų kalba ėmė stumti lietuvių kalbą administravimo
srityje, gamyklinėse instrukcijose, rusų kalba plačiai
vartota žiniasklaidoje ir
švietime. Dėl viso to iš rusų kalbos ėmė plūsti
skoliniai ir vertiniai. Vis dėlto
tuo pačiu metu plėtojosi tautinė lietuvių kultūra ir
įvairėjo lietuvių kalbos vartojimo sferos.[76]
Po Sovietų Sąjungos žlugimo
lietuvių kalba Lietuvoje paskelbta valstybine,
o rusų kalbos vartojimas susiaurėjo; išaugo lietuviškai
mokančių tautinių mažumų atstovų procentas;
suaktyvėjo lietuvių kalbos kontrole besirūpinančių
valstybinių tarnybų veikla.[77] Į kalbą (ypač
didmiesčiuose) ėmė smarkiai skverbtis anglybės.
Fonetika ir fonologija
Balsiai
Lietuvių kalbos balsiai:[78][79]
|
Trumpieji balsiai |
Ilgieji balsiai |
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|
|
||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Trumpasis ɔ pasitaiko
tik skoliniuose. Be to, kai kurie kalbos
vartotojai skoliniuose trumpąjį ɛ (atvirą)
taria kaip e (uždarą).[79][80] Negaliniuose skiemenyse ɛ ir a,
tariant tvirtagale priegaide (cirkumfleksu), dažniausiai pailgėja, nors
taip nutinka ne visose morfologinėse padėtyse.[81][82]
Ilgasis balsis [ćː] prieš
priešakinės eilės balsius ir minkštuosius priebalsius susiaurėja
ir tampa [ɛː][83]: plg. mẽnas [ˈmʲćːn̪ɐs̪]
ir mẽnė [ˈmʲɛːn̪ʲeː],
t. p. kiáunė [ˈkʲć̂ˑʊ̯n̪ʲeː]
ir véidas [ˈvʲɛ̂ˑɪ̯d̪ɐs̪].
Lietuvių kalboje yra šeši
savieji dvibalsiai (ei, ai, ui, au, ie, uo)
ir trys, pasitaikantys skoliniuose (oi, ou, eu).
Be to, balsių e, a, u, i ir sonantų r, l, n, m junginiai
sudaro šešiolika mišriųjų dvigarsių.[84]
Priebalsiai
Lietuvių kalboje yra 45 priebalsiai (įskaitant ir
pasitaikančius tik skoliniuose). Visi
priebalsiai, išskyrus /j/, turi minkštąsias poras.[85]
Lietuvių kalbos priebalsių
sistema (skliausteliuose nurodyti padėtiniai fonemų variantai (alofonai) arba tik skoliniuose sutinkamos
fonemos; poromis pateikiami duslieji (p pʲ) ir skardieji (b bʲ)
priebalsiai):[86]
|
Tarimo būdas ↓ |
Abilūpiai |
Lūpų dantiniai |
Dantiniai |
Alveoliniai |
Gomuriniai |
|
|
Sprogstamieji |
p pʲ |
t (tʲ) |
k kʲ |
|||
|
Nosiniai |
m mʲ |
n nʲ |
||||
|
Virpamieji |
r rʲ |
|||||
|
t͡s (t͡sʲ) |
(ʧ) ʧʲ |
|||||
|
Pučiamieji |
(f) (fʲ) |
s sʲ |
ʃ ʃʲ |
(x) (xʲ) |
||
|
Pusbalsiai |
v vʲ |
j |
||||
|
Liežuvio šoniniai |
ɫ |
lʲ |
Prieš priebalsius k ir g tariamas
padėtinis /n/ variantas – gomurio užpakalinis priebalsis /ŋ/.[87]
Prozodija
Pagrindiniai straipsniai – Lietuvių
kalbos kirčiavimas ir Kirčiuotė.
Lietuvių kalbos kirtis – laisvas ir muzikinis. Rašte kirtis ir priegaidė
paprastai nenurodomi, išskyrus mokomąją, mokslinę
literatūrą ir žodynus. Esama dviejų priegaidžių, akūto (tvirtaprădė
príegaidė) ir cirkumflekso (tvirtagălė
príegaidė), priegaidės skiriamos ilguosiuose skiemenyse, kuriuos
sudaro grynieji dvibalsiai bei mišrieji dvigarsiai ir ilgieji balsiai.
Nėra vieningos nuomonės, ar trumpieji skiemenys turi priegaidę,
tačiau dažniausiai teigiama, kad trumpieji skiemenys tariami be priegaidės
ir jie žymimi graviu – kairiniu kirčio ženklu (`).
Trumpuosius skiemenis sudaro trumpieji balsiai a, e, i, u ir tarptautiniuose
žodžiuose trumpasis o, pavyzdžiui: kŕs,
nčš, kěs, bůs, metňdas. Akūtui būdingas aukštesnis tonas
pirmajame skiemens dėmenyje (krentanti
intonacija), o cirkumfleksui – antrajame (kylanti intonacija). Akūtas
žymimas dešininiu kirčio ženklu (´), cirkumfleksas – riestiniu
(͂), tačiau grynuosiuose dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose
cirkumflekso ženklas ͂ rašomas virš antrosios junginio raidės.[88][89][90][91][92] Tvirtapradė
priegaidė dvigarsiuose, kurių
pirmasis dėmuo yra trumpieji balsiai i, u, e, o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou,
užrašoma graviu, kairiniu kirčio ženklu.[93] Be to, kai kurie žodžiai, be
pagrindinio kirčio, turi žodynuose paprastai nežymimą papildomą
kirtį arba net du papildomus kirčius, pavyzdžiui, žodyje peńkiasdešimt silpnesniu
kirčiu pasižymi antrasis balsis e.[94] Lietuvių priegaidžių
tarimas yra priešingas latvių ir prūsų priegaidžių tarimui,
šiųdviejų kalbų priegaidžių tarimas senoviškesnis (žr. „Endzelyno dėsnis“).
Anot K. Būgos,
lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a.[95] Lietuvių kalboje
išskiriamos keturios kirčiuotės, galioja Sosiūro-Fortunatovo
dėsnis. Be jo, lietuvių kalboje veikia Leskyno ir Niemineno
dėsniai.
Morfologija
Tradiciškai lietuvių kalboje
išskiriama vienuolika kalbos dalių: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, prieveiksmis, veiksmažodis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas.[88]
Daiktavardis
Linksniuojamosios kalbos dalys turi
septynis linksnius, į kuriuos tradiciškai
įtraukiamas ir šauksmininkas, nors jis nenurodo ryšių su sakinio dalimis:[96][97]
1925 m.
dviejų litų moneta, kurioje daiktavardis lětas vartojamas
ne su daugiskaitos (du
litai), o su dviskaitos (du
litu) vardininku.
Be to, lietuvių
kalbos salose, Baltarusijoje, yra išlikę dar keletas
linksnių – aliatyvas ir adesyvas, o rytų ir pietų Lietuvoje
gana gyvai tebevartojamas iliatyvas.[98] Bendrinėje kalboje paprastai
vartojama tik keletas aliatyvo (velnióp, šunióp, galóp, rudenióp, vakaróp,
myrióp) ir adesyvo (namiẽ, artě, tolě, netolě)
kilmės prieveiksmių.
Iliatyvas bendrinėje kalboje vartojamas sustabarėjusiuose posakiuose
ir prieveiksmiuose (patráukti baudžiamőjon atsakomýbėn, iškélti
aikštė̃n, įrašýti są́skaiton, viduń,
laukań, ěšorėn). Grožinėje literatūroje, tautosakoje ir tarmėse sutinkama
daiktavardžių dviskaitos formų.
Lietuvių kalboje išskiriamos penkios
linksniuotės, kiekviena iš jų daloma į paradigmas.
Iš viso yra 12 linksniavimo paradigmų.[99]
Pirmajai linksniuotei priklauso
vyriškosios giminės daiktavardžiai,
besibaigią galūnėmis -as (I
paradigma), -ias arba -j-as (II
paradigma), -is arba -ys (III paradigma).[88]
I linksniuotė, pavyzdžiu imant
žodžių výras, vė́jas ir brólis linksniavimą:[88]
|
I paradigma |
II paradigma |
III paradigma |
||||
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
výras |
výrai |
vė́jas |
vė́jai |
brólis |
bróliai |
|
|
výro |
výrų |
vė́jo |
vė́jų |
brólio |
brólių |
|
|
výrui |
výrams |
vė́jui |
vė́jams |
bróliui |
bróliams |
|
|
výrą |
výrus |
vė́ją |
vė́jus |
brólį |
brólius |
|
|
výru |
výrais |
vė́ju |
vė́jais |
bróliu |
bróliais |
|
|
výre |
výruose |
vė́jyje / vė́juje |
vė́juose |
brólyje |
bróliuose |
|
|
výre |
výrai |
vė́jau |
vė́jai |
bróli |
bróliai |
|
Antrajai linksniuotei priklauso
moteriškosios giminės daiktavardžiai (taip pat keletas vyriškosios ir
bendrosios giminių daiktavardžių), ši linksniuotė baigiasi
galūnėmis -a (VI paradigma), -ia, -j-a arba -i (VII
paradigma), -ė (VIII paradigma).[88]
II linksniuotės
daiktavardžių rankŕ, vyšniŕ ir bětė linksniavimas:[88]
|
VI paradigma |
VII paradigma |
VIII paradigma |
||||
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
rankŕ |
rańkos |
vyšniŕ |
vỹšnios |
bětė |
bětės |
|
|
rańkos |
rańkų |
vỹšnios |
vỹšnių |
bětės |
běčių |
|
|
rańkai |
rańkoms |
vỹšniai |
vỹšnioms |
bětei |
bětėms |
|
|
rańką |
rankŕs |
vỹšnią |
vyšniŕs |
bětę |
bitčs |
|
|
rankŕ |
rańkomis |
vyšniŕ |
vỹšniomis |
bitč |
bětėmis |
|
|
rańkoje |
rańkose |
vỹšnioje |
vỹšniose |
bětėje |
bětėse |
|
|
rańka |
rańkos |
vỹšnia |
vỹšnios |
běte |
bětės |
|
Trečiajai linksniuotei priklauso
moteriškosios (IX paradigma) ir vyriškosios (X paradigma) giminių
daiktavardžiai, besibaigią galūne -is.[88]
III linksniuotės žodžių širděs ir dantěs linksniavimas:[100]
|
IX paradigma |
X paradigma |
|||
|
vns. |
dgs. |
|||
|
širděs |
šěrdys |
dantěs |
dańtys |
|
|
širdiẽs |
širdžių̃ |
dantiẽs |
dantų̃ |
|
|
šěrdžiai |
širděms |
dańčiui |
dantěms |
|
|
šěrdį |
šěrdis |
dańtį |
dantěs |
|
|
širdimě |
širdiměs |
dantimě |
dantiměs |
|
|
širdyjč |
širdysč |
dantyjč |
dantysč |
|
|
širdiẽ |
šěrdys |
dantiẽ |
dańtys |
|
Ketvirtajai linksniuotei priklauso
vyriškosios giminės daiktavardžiai, besibaigią
galūnėmis -us (IV paradigma), -ius arba -j-us (V
paradigma). Anksčiau šiai linksniuotei priklausė ir moteriškosios
giminės daugiskaitinis daiktavardis pẽlūs 'pelai'.[88]
IV linksniuotė žodžių tur̃gus ir sődžius linksniavimas:[88]
|
IV paradigma |
V paradigma |
|||
|
vns. |
dgs. |
|||
|
tur̃gus |
tur̃gūs |
sődžius |
sődžiai |
|
|
tur̃gaus |
tur̃gų |
sődžiaus |
sődžių |
|
|
tur̃gui |
tur̃gums |
sődžiui |
sődžiams |
|
|
tur̃gų |
turgůs |
sődžių |
sodžiůs |
|
|
tur̃gumi |
tur̃gumis |
sődžiumi |
sődžiais |
|
|
tur̃guje |
tur̃guose |
sődžiuje |
sődžiuose |
|
|
tur̃gau |
tur̃gūs |
sődžiau |
sődžiai |
|
Penktajai linksniuotei priklauso
vyriškosios giminės daiktavardžiai (XI paradigma), turintys
galūnę -uo, ir moteriškosios giminės daiktavardžiai
(XII paradigma), besibaigią galūnėmis -uo ir -ė (sesuő,
-er̃s; duktė̃, -er̃s; jéntė,
-ers '(vyro) brolio žmona').[100]
V linksniuotės žodžių šuő ir sesuő linksniavimas:[88]
|
XI paradigma |
XII paradigma |
|||
|
vns. |
dgs. |
|||
|
šuő |
šůnys |
sesuő |
sẽserys |
|
|
šuńs |
šunų̃ |
seser̃s |
seserų̃ |
|
|
šůniui |
šuněms |
sẽseriai |
seserěms |
|
|
šůnį |
šuněs |
sẽserį |
sẽseris |
|
|
šuniů / šunimě |
šuniměs |
sẽseria / seserimě |
seseriměs |
|
|
šunyjč |
šunysč |
seseryjč |
seserysč |
|
|
šuniẽ |
šůnys |
seseriẽ |
sẽserys |
|
Lietuvių kalbos kirtis – laisvas, paslankus,
linksniuojant gali keisti vietą. Išskiriamos keturios kirčiuotės. Priklausymas kuriai nors
iš kirčiuočių nustatomas pagal daugiskaitos naudininką ir galininką. Pirmojoje
kirčiuotėje šiuodu linksniai galūnėse nekirčiuojami,
antrojoje kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje
nekirčiuotas, o galininkas – kirčiuotas, trečiojoje
kirčiuotėje daugiskaitos naudininkas galūnėje
kirčiuotas, o galininkas – ne, ketvirtojoje kirčiuotėje abu
šie linksniai kirčiuoti galūnėse.[87] Pažymėtina, kad šias
kirčiuotes lietuvių kalboje turi ne tik daiktavardžiai, bet ir visos
kitos linksniuojamosios formos: būdvardžiai, įvardžiai, skaitvardžiai, taip pat ir dalyviai.
Istoriškai II ir IV kirčiuotės
kilo atitinkamai iš I ir III kirčiuočių, nes pradėjo
galioti Sosiūro-Fortunatovo
dėsnis. I kirčiuotė tęsia indoeuropiečių
prokalbės baritoninę kirčiuotę (kirtis
visada šaknyje), o
III kirčiuotė – indoeuropiečių prokalbės
oksitoninę (kirtis kilnojamas iš galūnės į kamieną).[87][101][102]
I linksniuotės
daiktavardžių výras, rătas, lángas, nămas kirčiavimas:[102]
|
I kirčiuotė |
II kirčiuotė |
III kirčiuotė |
IV kirčiuotė |
|||||
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
výras |
výrai |
rătas |
rătai |
lángas |
langaĩ |
nămas |
namaĩ |
|
|
výro |
výrų |
răto |
rătų |
lángo |
langų̃ |
nămo |
namų̃ |
|
|
výrui |
výrams |
rătui |
rătams |
lángui |
langáms |
nămui |
namáms |
|
|
výrą |
výrus |
rătą |
ratůs |
lángą |
lángus |
nămą |
namůs |
|
|
výru |
výrais |
ratů |
rătais |
lángu |
langaĩs |
namů |
namaĩs |
|
|
výre |
výruose |
ratč |
rătuose |
langč |
languosč |
namč |
namuosč |
|
|
výre |
výrai |
răte |
rătai |
lánge |
langaĩ |
năme |
namaĩ |
|
Būdvardis
Lietuvių kalboje būdvardžiai eina prieš daiktavardžius ir su jais derinami gimine, skaičiumi ir linksniu.[103] Grožinėje
literatūroje ir tarmėse vartojama
būdvardžių dviskaita.
Esama įvairių
būdvardžių skirstymo sistemų. Pasak vienos iš jų, pagal
vienaskaitos vardininko galūnes
būdvardžiai skirstomi į tris linksniuotes: vyr. g. -as,
mot. g. -a (I linksniuotė); vyr. g. -us, mot.
g. -i (II linksniuotė); vyr. g. -is, mot.
g. -ė (III linksniuotė). Laikantis kito skirstymo,
vyriškosios giminės būdvardžiai dalijami į dvi linksniuotes,
kurios savo ruožtu grupuojamos į penkias paradigmas.
Pirmajai paradigmai priklauso vienaskaitos vardininke besibaigią
galūne -as būdvardžiai, antrajai – galūne
-ias, trečiajai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos
vardininke ir galūne -i daugiskaitos vardininke, ketvirtajai
paradigmai – galūnėmis -is arba -ys vienaskaitos
vardininke ir galūne -iai daugiskaitos vardininke.
Penktajai paradigmai, sudarančiai antrąją vyriškosios
giminės būdvardžių linksniuotę, priklauso vienaskaitos
vardininke besibaigią galūne -us būdvardžiai.[104]
Vyriškosios giminės
būdvardžių gẽras, žălias, dědelis, meděnis, gražůs linksniavimas:[104]
|
I linksniuotė |
II linksniuotė |
|||||||||
|
I paradigma |
II paradigma |
III paradigma |
IV paradigma |
V paradigma |
||||||
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
gẽras |
gerě |
žălias |
žalě |
dědelis |
didelě |
meděnis |
meděniai |
gražůs |
grăžūs |
|
|
gẽro |
gerų̃ |
žălio |
žalių̃ |
dědelio |
didelių̃ |
meděnio |
meděnių |
gražaũs |
gražių̃ |
|
|
gerám |
geríems |
žaliám |
žalíems |
dideliám |
didelíems |
meděniam |
meděniams |
gražiám |
gražíems |
|
|
gẽrą |
gerůs |
žălią |
žaliůs |
dědelį |
dědelius |
meděnį |
mediniůs |
grăžų |
gražiůs |
|
|
gerů |
geraĩs |
žaliů |
žaliaĩs |
dědeliu |
dideliaĩs |
mediniů |
meděniais |
gražiů |
gražiaĩs |
|
|
geramč |
geruosč |
žaliamč |
žaliuosč |
dideliamč |
dideliuosč |
meděniame |
meděniuose |
gražiamč |
gražiuosč |
|
|
gẽras |
gerě |
žălias |
žalě |
dědeli |
didelě |
meděni |
meděniai |
gražůs |
grăžūs |
|
Moteriškosios giminės
būdvardžių linksniavimas vienodesnis, išskiriamos keturios
paradigmos. Pagal šeštąją paradigmą linksniuojami vienaskaitos
vardininke besibaigią galūne -a moteriškosios
giminės būdvardžiai, pagal septintąją –
galūne -ia, pagal aštuntąją – galūne -i,
pagal devintąją – galūne -ė.[105]
Moteriškosios giminės
būdvardžių linksniavimas:[105]
|
VI paradigma |
VII paradigma |
VIII paradigma |
IX paradigma |
|||||
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
gerŕ |
gẽros |
žaliŕ |
žălios |
gražě |
grăžios |
meděnė |
meděnės |
|
|
gerős |
gerų̃ |
žaliős |
žalių̃ |
gražiős |
gražių̃ |
meděnės |
meděnių |
|
|
gẽrai |
geróms |
žăliai |
žalióms |
grăžiai |
gražióms |
meděnei |
meděnėms |
|
|
gẽrą |
gerŕs |
žălią |
žaliŕs |
grăžią |
gražiŕs |
meděnę |
medinčs |
|
|
gerŕ |
geroměs |
žaliŕ |
žalioměs |
gražiŕ |
gražioměs |
medinč |
meděnėmis |
|
|
gerojč |
gerosč |
žaliojč |
žaliosč |
gražiojč |
gražiosč |
meděnėje |
meděnėse |
|
|
gerŕ |
gẽros |
žaliŕ |
žălios |
gražě |
grăžios |
meděne |
meděnės |
|
Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai
sudaromi su priesaga -čsnis (vyr.
g.), -čsnė (mot. g.): gražůs – gražčsnis, gražě – gražčsnė.
Aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai sudaromi su priesaga -iáusias (vyr.
g.), -iáusia (mot. g.): gražiáusias, gražiáusia.[88]
Lietuvių kalboje nėra
bevardės giminės daiktavardžių, tačiau būdvardžių
bevardė giminė išlaikyta, pavyzdžiui, gẽra (vyr.
g. gẽras, mot. g. gerŕ), gražů (vyr.
g. gražůs, mot. g. gražě). Bevardės giminės
būdvardžiai vartojami tada, kai būdvardžio nereikia derinti su
daiktavardžiu, pavyzdžiui: mán gẽra, taĩ yrŕ
gražů. Aukštesnysis bevardės giminės laipsnis sudaromas su
priesaga -iaũ, aukščiausiasis – su priesaga -iáusia: gẽra –
geriaũ – geriáusia.[103]
Lietuvių kalboje esama ypatingų
būdvardžio formų – tai įvardžiuotiniai būdvardžiai,
prie jų priaugę įvardžiai jis, ji.
Įvardžiuotinės formos vartojamos norint išskirti daiktą iš
daugybės kitų arba nurodant jau žinomą dalyką.[88] Analogiškas formas įgyja
ir kitos būdvardiškai linksniuojamos kalbos dalys – skaitvardžiai,
įvardžiai ir dalyviai.
Įvardžiuotinių
būdvardžių linksniavimas vienodesnis negu paprastųjų.
Skirtumų matyti tik vyriškosios giminės vienaskaitos vardininke
ir galininke.[88] Paprastieji
(neįvardžiuotiniai) būdvardžiai gali priklausyti bet kuriai iš
keturių kirčiuočių: galěngas, -a (I), vidutěnis,
-ė (II), saldůs, -ě (III), gražůs, -ě (IV).
I kirčiuotės būdvardžių įvardžiuotinės formos
kirčiuojamos pagal I kirčiuotę (galěngasis, -oji (I));
visos kitos įvardžiuotinės formos pereina į IV
kirčiuotę (vidutinỹsis, -ióji (IV), saldůsis,
-ióji (IV), gražůsis, -ióji (IV)).
Vyriškosios giminės
įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[88][106]
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
gerŕsis |
geríeji |
žaliŕsis |
žalíeji |
didỹsis |
didíeji |
gražůsis |
gražíeji |
|
|
gẽrojo |
gerų̃jų |
žăliojo |
žalių̃jų |
dědžiojo |
didžių̃jų |
grăžiojo |
gražių̃jų |
|
|
gerájam |
geríesiems |
žaliájam |
žalíesiems |
didžiájam |
didíesiems |
gražiájam |
gražíesiems |
|
|
gẽrąjį |
gerúosius |
žăliąjį |
žaliúosius |
dědįjį |
dědžiúosius |
grăžųjį |
gražiúosius |
|
|
gerúoju |
geraĩsiais |
žaliúoju |
žaliaĩsiais |
didžiúoju |
didžiaĩsiais |
gražiúoju |
gražiaĩsiais |
|
|
gerăjame |
geruősiuose |
žaliăjame |
žaliuősiuose |
didžiăjame |
didžiuősiuose |
gražiăjame |
gražiuősiuose |
|
|
gerŕsis |
geríeji |
žaliŕsis |
žalíeji |
didỹsis |
didíeji |
gražůsis |
gražíeji |
Moteriškosios giminės
įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas:[106][88]
|
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
vns. |
dgs. |
|||
|
geróji |
gẽrosios |
žalióji |
žăliosios |
didžióji |
dědžiosios |
gražióji |
grăžiosios |
|
|
gerősios |
gerų̃jų |
žaliősios |
žalių̃jų |
didžiősios |
didžių̃jų |
gražiősios |
gražių̃jų |
|
|
gẽrajai |
gerósioms |
žăliajai |
žaliósioms |
dědžiajai |
didžiósioms |
grăžiajai |
gražiósioms |
|
|
gẽrąją |
gerą́sias |
žăliąją |
žalią́sias |
dědžiąją |
didžią́sias |
grăžiąją |
gražią́sias |
|
|
gerą́ja |
gerősiomis |
žalią́ja |
žaliősiomis |
didžią́ja |
didžiősiomis |
gražią́ja |
gražiősiomis |
|
|
gerőjoje |
gerősiose |
žaliőjoje |
žaliősiose |
didžiőjoje |
didžiősiose |
gražiőjoje |
gražiősiose |
|
|
geróji |
gẽrosios |
žalióji |
žăliosios |
didžióji |
dědžiosios |
gražióji |
grăžiosios |
Skaitvardis
Išskiriami tokie skaitvardžių skyriai bei poskyriai:[88]
·
kiekiniai
o pagrindiniai
o dauginiai
o kuopiniai
o trupmeniniai
·
kelintiniai
Skaitvardžio víenas ir
kelintinių skaitvardžių vartojama ir bevardė giminė: víena, pěrma, ańtra, trẽčia.
Dauginių skaitvardžių iš bevardės giminės kilusios
formos dvẽja, trẽja, kẽtveria dabartinės
kalbos atžvilgiu laikomos prieveiksmiais. Visi kelintiniai skaitvardžiai
gali būti įvardžiuotiniai (pirmŕsis, pirmóji, antrŕsis, antróji,
trečiŕsis, trečióji). Skaitvardžiai nuo vieno iki dvidešimt
vieno:[107]
|
Kiekiniai |
Kelintiniai |
Dauginiai |
Kuopiniai |
||||
|
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
||
|
1 |
víenas |
vienŕ |
pěrmas |
pirmŕ |
vienerě |
víenerios |
|
|
2 |
dů |
dvě |
ańtras |
antrŕ |
dvejě |
dvẽjos |
dvẽjetas |
|
3 |
trỹs |
trẽčias |
trečiŕ |
trejě |
trẽjos |
trẽjetas |
|
|
4 |
keturě |
kẽturios |
ketvir̃tas |
ketvirtŕ |
ketverě |
kẽtverios |
kẽtvertas |
|
5 |
penkě |
peńkios |
peńktas |
penktŕ |
penkerě |
peńkerios |
peńketas |
|
6 |
šešě |
šẽšios |
šẽštas |
šeštŕ |
šešerě |
šẽšerios |
šẽšetas |
|
7 |
septyně |
septýnios |
septińtas |
septintŕ |
septynerě |
septýnerios |
septýnetas |
|
8 |
aštuoně |
aštúonios |
aštuńtas |
aštuntŕ |
aštuonerě |
aštúonerios |
aštúonetas |
|
9 |
devyně |
devýnios |
devińtas |
devintŕ |
devynerě |
devýnerios |
devýnetas |
|
10 |
dẽšimt |
dešim̃tas |
dešimtŕ |
||||
|
11 |
vienúolika |
vienúoliktas |
vienúolikta |
||||
|
12 |
dvýlika |
dvýliktas |
dvýlikta |
||||
|
13 |
trýlika |
trýliktas |
trýlikta |
||||
|
14 |
keturiólika |
keturióliktas |
keturiólikta |
||||
|
15 |
penkiólika |
penkióliktas |
penkiólikta |
||||
|
16 |
šešiólika |
šešióliktas |
šešiólikta |
||||
|
17 |
septyniólika |
septynióliktas |
septyniólikta |
||||
|
18 |
aštuoniólika |
aštuonióliktas |
aštuoniólikta |
||||
|
19 |
devyniólika |
devynióliktas |
devyniólikta |
||||
|
20 |
dvědešimt |
dvidešim̃tas |
dvidešimtŕ |
||||
|
21 |
dvědešimt víenas |
dvědešimt vienŕ |
dvědešimt pěrmas |
dvědešimt pirmŕ |
|||
Skaitvardžiai nuo trisdešimt iki milijardo:[107]
|
Kiekiniai |
Kelintiniai |
||
|
vyr. g. |
mot. g. |
||
|
30 |
trěsdešimt |
trisdešim̃tas |
trisdešimtŕ |
|
40 |
kẽturiasdešimt |
keturiasdešim̃tas |
keturiasdešimtŕ |
|
50 |
peńkiasdešimt |
penkiasdešim̃tas |
penkiasdešimtŕ |
|
60 |
šẽšiasdešimt |
šešiasdešim̃tas |
šešiasdešimtŕ |
|
70 |
septýniasdešimt |
septyniasdešim̃tas |
septyniasdešimtŕ |
|
80 |
aštúoniasdešimt |
aštuoniasdešim̃tas |
aštuoniasdešimtŕ |
|
90 |
devýniasdešimt |
devyniasdešim̃tas |
devyniasdešimtŕ |
|
100 |
šim̃tas |
šim̃tas |
šimtŕ |
|
200 |
dů šimtaĩ |
dušim̃tas / dů šim̃tas |
dušimtŕ / dů šimtŕ |
|
300 |
trỹs šimtaĩ |
trisšim̃tas / trỹs šim̃tas |
trisšimtŕ / trỹs šimtŕ |
|
400 |
keturě šimtaĩ |
keturiašim̃tas / keturě šim̃tas |
keturiašimtŕ / keturě šimtŕ |
|
500 |
penkě šimtaĩ |
penkiašim̃tas / penkě šim̃tas |
penkiašimtŕ / penkě šimtŕ |
|
600 |
šešě šimtaĩ |
šešiašim̃tas / šešě šim̃tas |
šešiašimtŕ / šešě šimtŕ |
|
700 |
septyně šimtaĩ |
septyniašim̃tas / septyně šim̃tas |
septyniašimtŕ / septyně šimtŕ |
|
800 |
aštuoně šimtaĩ |
aštuoniašim̃tas / aštuoně šim̃tas |
aštuoniašimtŕ / aštuoně šimtŕ |
|
900 |
devyně šimtaĩ |
devyniašim̃tas / devyně šim̃tas |
devyniašimtŕ / devyně šimtŕ |
|
1000 |
tū́kstantis |
tū́kstantas |
tū́kstanta |
|
2000 |
dů tū́kstančiai |
dutū́kstantas / dů tū́kstantas |
dutū́kstanta / dů tū́kstanta |
|
1 mln |
milijőnas |
milijőnas |
milijonŕ |
|
1 mljrd |
milijárdas |
milijárdas |
milijardŕ |
Skaitvardis víenas linksniuojamas
kaip būdvardis, dů linksniuojamas
ypatingai, išlaikant kai kurias dviskaitos formas. Trỹs linksniuojamas
X daiktavardžių paradigmos pavyzdžiu
(išskyrus vietininką).
Skaitvardžiai 4–9 linksniuojami kaip būdvardžiai (išskyrus vyriškosios
giminės galininką).
Skaitvardžiai 11–19 linksniuojami kaip VI paradigmos daiktavardžiai (išskyrus
galininką, kuris sutampa su vardininku). Dešimčių pavadinimai
nelinksniuojami. Skaitvardžiai šim̃tas, milijőnas, milijárdas linksniuojami
kaip I, o tū́kstantis – kaip III paradigmos
daiktavardžiai.[88]
Skaitvardžių dů, trỹs,
keturě linksniavimas:[88]
|
|||||||
|
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
|
|
|
dů |
dvě |
trỹs |
keturě |
kẽturios |
|
||
|
dviejų̃ |
trijų̃ |
keturių̃ |
|
||||
|
dvíem |
trěms |
keturíems |
keturióms |
|
|||
|
dů |
dvě |
trěs |
kẽturis |
kẽturias |
|
||
|
dviẽm |
triměs |
keturiaĩs |
keturioměs |
|
|||
|
dviejuosč |
dviejosč |
trijuosč |
trijosč |
keturiuosč |
keturiosč |
|
|
Dauginiai skaitvardžiai vartojami su
daugiskaitiniais (turinčiais tik daugiskaitą) daiktavardžiais, taip
pat tada, kai daiktavardžiai yra daugiskaitos linksnio ir reiškia porinius
objektus arba turi kuopinę reikšmę,[88] pavyzdžiui, trejě
var̃tai, víenerios důrys, septýnerios žěrklės.[108]
Kuopiniai skaitvardžiai vartojami kalbant
apie žmonių arba gyvūnų grupę (kuopą) kaip apie
visumą (trẽjetas vilkų̃, peńketas vaikų̃)
arba nurodant apytikslį kiekį. [88]
Kiekinis skaitvardis víenas su
daiktavardžiais derinamas gimine, skaičiumi ir linksniu. Skaitvardžiai 2–9 (ir
sudėtiniai skaitvardžiai su paskutiniu dėmenimi 2–9) su daiktavardžiu
derinami gimine ir linksniu. Didesni už 9 skaitvardžiai reikalauja
daiktavardžių daugiskaitos kilmininko (dẽšimt žmonių̃,
vienúolika žmonių̃).[88]
Įvardis
Semantikos atžvilgiu, išskiriami tokie
lietuvių kalbos įvardžių skyriai:[109][88]
·
asmeniniai: ŕš, tů, jěs, jě, támsta
·
sangrąžinis: savę̃s
·
savybiniai: manŕsis (mŕno), tavŕsis
(tŕvo), savŕsis (sŕvo)
·
parodomieji: šěs, tŕs, anŕs
·
klausiamieji-santykiniai: kŕs, kóks, kurěs
·
neapibrėžiamieji: kažkŕs, niẽkas
·
pažymimasis: pŕts
Formaliai įvardžiai skirstomi į:[88]
·
daiktavardinius
·
būdvardinius
·
daiktavardinius-būdvardinius
Lietuvių kalboje gyvai tebevartojama
įvardžių dviskaita.
Asmeninių (pirmojo ir antrojo asmenų) ir sangrąžinio
įvardžių linksniavimas:[88]
|
Sangrąžinis įv. |
|||||||
|
I asmuo |
II asmuo |
I asmuo |
II asmuo |
I asmuo |
II asmuo |
||
|
ŕš |
tů |
můdu (vyr. g.), |
jůdu (vyr. g.), |
mẽs |
jū̃s |
— |
|
|
manę̃s, mŕno |
tavę̃s, tŕvo |
můdviejų |
jůdviejų |
mū́sų |
jū́sų |
savę̃s, sŕvo |
|
|
mán |
táu |
můdviem |
jůdviem |
můms |
jůms |
sáu |
|
|
manč |
tavč |
můdu (vyr. g.), |
jůdu (vyr. g.), |
můs |
jůs |
savč |
|
|
manimě |
tavimě |
můdviem |
jůdviem |
muměs |
juměs |
savimě |
|
|
manyjč |
tavyjč |
můdviejuose (vyr. g.), můdviejose (mot. g.) |
jůdviejuose (vyr. g.), jůdviejose (mot. g.) |
mumysč |
jumysč |
savyjč |
|
Kreipiantis mandagiai vartojami
įvardžiai jū̃s, pŕts, patě, sveĩkas, sveikŕ, támsta (senstelėjęs
įvardis).[109]
Trečiojo asmens įvardžio
linksniavimas:[88]
|
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
vyr. g. |
mot. g. |
|
|
jěs |
jě |
juődu |
jiẽdvi |
jiẽ |
jős |
|
|
jő |
jős |
jų̃dviejų |
jų̃dviejų |
jų̃ |
jų̃ |
|
|
jám |
jái |
jíe(m)dviem |
jó(m)dviem |
jíems |
jóms |
|
|
jį̃ |
ją̃ |
juődu |
jiẽdvi |
juős |
jŕs |
|
|
juő |
jŕ |
jiẽ(m)dviem |
jő(m)dviem |
jaĩs |
joměs |
|
|
jamč |
jojč |
— |
— |
juosč |
josč |
|
Parodomieji įvardžiai skiria du
nutolimo nuo kalbančiojo laipsnius: šěs rodo artimą
nuotolį, anŕs – tolimą. Įvardis tŕs šiuo
atžvilgiu neutralus, nežymėtas; jis vartojamas, kai artumo ir tolimumo
sampriešos nėra arba pažymint jau žinomą objektą. Įvardžiai
gali turėti bevardę giminę: măna,
tăva, săva, taĩ, šitaĩ, anaĩ.[88][110][111]
Veiksmažodis
Lietuvių kalbos veiksmažodis turi šias kategorijas: nuosaką, laiką, asmenį, skaičių, rūšį ir veikslą (linksniuojamosioms
veiksmažodžio formoms dar būdingi linksnis ir giminė).[112]
Vartojamos keturios nuosakos:
tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir netiesioginė. Kartais dar
išskiriama ir geidžiamoji nuosaka.[88]
Veiksmažodis kaitomas trimis asmenimis (I,
II ir III) ir dviem skaičiais (vienaskaita ir daugiskaita). Grožinėje literatūroje
ir tarmėse sutinkamos ir
veiksmažodžio dviskaitos formos.[88]
Pagrindinės formos yra bendraties, esamojo laiko ir būtojo
kartinio laiko kamienai: nčšti, nẽša, nẽšė; tikė́ti, těki, tikė́jo.
Visos kitos veiksmažodžių formos išvedamos iš jų. Tarmėse
tebevartojamas siekinys.[113]
Lietuvių kalboje yra keturi
vientisiniai laikai – esamasis, būtasis kartinis, būtasis
dažninis ir būsimasis, ir aštuoni sudėtiniai – esamasis
atliktinis, būtasis kartinis atliktinis, būtasis dažninis atliktinis,
būsimasis atliktinis, esamasis pradėtinis, būtasis kartinis
pradėtinis, būtasis dažninis pradėtinis, būsimasis
pradėtinis. Vadinasi, lietuvių kalboje iš viso yra 12 laikų
formų.[88][114]
Rūšys
Lietuvių kalboje skiriamos dvi
veiksmažodžio rūšys:
veikiamoji ir neveikiamoji. Neveikiamoji rūšis sudaroma su
neveikiamaisiais dalyviais (jěs
yrŕ nẽšamas). Neveikiamosios rūšies laikai – tik
sudėtiniai.[115] Veikiamoji rūšis
sudaroma su paprastu asmenuojamuoju veiksmažodžiu (jį̃ nẽša)
bei su veikiamosios rūšies dalyviais (jį̃ yrŕ nẽšę).[88] Veikiamajai rūšiai taip
pat priklauso ir pusdalyviai bei padalyviai.[116]
Asmenuotės
Pagal esamojo laiko trečiojo asmens kamiengalio balsį
lietuvių kalbos veiksmažodžiai skirstomi į tris asmenuotes: I (-a-: nẽša),
II (-i-: těki) ir III (-o-: móko).[88]
Kaip ir kitose baltų kalbose, trečiajam asmeniui
nebūdinga skaičiaus skirtis.
Gramatikoje trečiojo asmens žodžio galo balsis laikomas ne galūne,
o kamiengaliu.[117]
Esamasis
laikas
Esamojo laiko veiksmažodžių nčšti, nčštis, tikė́ti, tikė́tis, mókyti, mókytis asmenavimas:[88]
|
I |
II |
III |
||||
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
I vns. asmuo |
nešů |
nešúosi |
tikiů |
tikiúosi |
mókau |
mókausi |
|
II vns. asmuo |
nešě |
nešíesi |
tikě |
tikíesi |
mókai |
mókaisi |
|
III vns. asmuo |
nẽša |
nẽšasi |
těki |
těkisi |
móko |
mókosi |
|
I dgs. asmuo |
nẽšame |
nẽšamės |
těkime |
těkimės |
mókome |
mókomės |
|
II dgs. asmuo |
nẽšate |
nẽšatės |
těkite |
těkitės |
mókote |
mókotės |
|
III dgs. asmuo |
nẽša |
nẽšasi |
těki |
těkisi |
móko |
mókosi |
Sudėtiniai esamieji laikai sudaromi su
veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamąja
forma ir dalyviu,
pavyzdžiui, esamasis atliktinis veikiamosios
rūšies laikas yra esů nẽšęs. Esamasis
neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su
būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: esů nẽšamas ir esů
nẽštas. Junginys su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (esů
nẽšamas) labiau rodo eigos veikslą (veiksmas tebetrunka,
nesibaigęs), o su būtojo laiko dalyviu (esů nẽštas) –
įvykio veikslą (veiksmas įvykęs, baigęsis).[114] Esamasis atliktinis
neveikiamosios rūšies laikas – esů bůvęs nẽšamas /
neštŕs. Vartojamas veikiamosios rūšies esamasis pradėtinis
laikas. Jis sudaromas prie veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio
pridedant priešdėlį be-, pavyzdžiui, bemókąs,
bet, skirtingai nuo kitų pradėtinių laikų,
praleidžiama tarinio jungtis
(asmenuojamoji veiksmažodžio bū́ti forma).[114] Esamasis pradėtinis
laikas laikytinas sudėtiniu, nes jame yra praleista numanoma
veiksmažodžio bū́ti esamojo laiko asmenuojamoji
forma. Esamasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas yra
prasidėjęs: Mataũ, tů vaikůs skaitýti bemókąs; Ŕš
jaũ beišeĩnąs prő durěs.
Būtasis
kartinis laikas
Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai
pagal trečiojo asmens galūnę (kamiengalį)
skirstomi į dvi asmenuotes:[88]
|
-o- |
-ė- |
|||
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
I vns. asmuo |
tikė́jau |
tikė́jausi |
mókiau |
mókiausi |
|
II vns. asmuo |
tikė́jai |
tikė́jaisi |
mókei |
mókeisi |
|
III vns. asmuo |
tikė́jo |
tikė́josi |
mókė |
mókėsi |
|
I dgs. asmuo |
tikė́jome |
tikė́jomės |
mókėme |
mókėmės |
|
II dgs. asmuo |
tikė́jote |
tikė́jotės |
mókėte |
mókėtės |
|
III dgs. asmuo |
tikė́jo |
tikė́josi |
mókė |
mókėsi |
Sudėtiniai būtieji kartiniai
laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo
kartinio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu,
sakykime, būtasis kartinis
atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra buvaũ
mókęs. Būtasis kartinis neveikiamosios rūšies laikas gali
būti sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju
dalyviu: buvaũ mókomas (eigos veikslas) ir buvaũ mókytas (įvykio
veikslas). Būtasis kartinis atliktinis neveikiamosios rūšies
laikas – buvaũ bůvęs mókomas / mókytas. Be to,
vartojamas būtasis kartinis pradėtinis veikiamosios rūšies
laikas, pavyzdžiui, buvaũ bemókąs. Jis sudaromas su
pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju kartiniu
laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo
pridedant priešdėlį be-.
Būtasis kartinis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas buvo
prasidėjęs ir vyko iki prasidedant kitam veiksmui:[114] Buvaũ bemókąs
vaikůs naujős tčmos, bčt nuaidė́jo skambůtis į̃
pértrauką.
Būtasis
dažninis laikas
Būtasis dažninis laikas reiškia, kad
veiksmas praeityje kartodavosi, buvo dažnas. Šis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, jungiant priesagą -dav- ir -o- kamieno galūnes:[88][118]
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
I vns. asmuo |
tikė́davau |
tikė́davausi |
mókydavau |
mókydavausi |
|
II vns. asmuo |
tikė́davai |
tikė́davaisi |
mókydavai |
mókydavaisi |
|
III vns. asmuo |
tikė́davo |
tikė́davosi |
mókydavo |
mókydavosi |
|
I dgs. asmuo |
tikė́davome |
tikė́davomės |
mókydavome |
mókydavomės |
|
II dgs. asmuo |
tikė́davote |
tikė́davotės |
mókydavote |
mókydavotės |
|
III dgs. asmuo |
tikė́davo |
tikė́davosi |
mókydavo |
mókydavosi |
Sudėtiniai būtieji dažniniai
laikai sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būtojo
dažninio laiko asmenuojamąja forma ir dalyviu,
tarkim, būtasis dažninis atliktinis veikiamosios rūšies laikas
yra bū́davau mókęs. Būtasis dažninis
neveikiamosios rūšies laikas gali būti sudaromas ir su esamojo, ir su
būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́davau mókomas (eigos veikslas) ir bū́davau
mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojamas būtasis
dažninis pradėtinis veikiamosios rūšies laikas, pavyzdžiui, bū́davau
bemókąs, kuris sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būtuoju
dažniniu laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo
pridedant priešdėlį be-.
Būtasis dažninis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas būdavo
prasidėjęs ir vykdavo iki prasidedant kitam veiksmui:[114] Bū́davau
bemókąs jį̃ skam̃binti pianinů, tačiaũ věs kŕs
nórs sutrukdýdavo.
Būsimasis
laikas
Būsimasis laikas sudaromas iš bendraties kamieno, pridedant priesagą -s(i)-
ir -i- kamieno galūnes:[118][88]
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
I vns. asmuo |
tikė́siu |
tikė́siuosi |
mókysiu |
mókysiuosi |
|
II vns. asmuo |
tikė́si |
tikė́siesi |
mókysi |
mókysiesi |
|
III vns. asmuo |
tikė̃s |
tikė́sis |
mókys |
mókysis |
|
I dgs. asmuo |
tikė́sime |
tikė́simės |
mókysime |
mókysimės |
|
II dgs. asmuo |
tikė́site |
tikė́sitės |
mókysite |
mókysitės |
|
III dgs. asmuo |
tikė̃s |
tikė́sis |
mókys |
mókysis |
Sudėtiniai būsimieji laikai
sudaromi su veiksmažodžio bū́ti būsimojo laiko
asmenuojamąja forma ir dalyviu –
būsimasis atliktinis veikiamosios rūšies laikas yra bū́siu
mókęs. Būsimasis neveikiamosios rūšies laikas gali būti
sudaromas su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́siu
mókomas (eigos veikslas) ir bū́siu
mókytas (įvykio veikslas). Vartojamas būsimasis
pradėtinis veikiamosios rūšies laikas – bū́siu
bemókąs. Jis sudaromas su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti būsimuoju
laiku ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo
prijungiant priešdėlį be-.
Būsimasis pradėtinis laikas reiškia, kad veiksmas bus
prasidėjęs ir vyks iki prasidedant kitam veiksmui:[114] Bū́siu
bemókąs tavč irklúoti, ő kanňjų lenktỹnės jaũ bůs
įpusė́jusios.
Liepiamoji
nuosaka
Liepiamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -k(i)-, II vienaskaitos asmuo galūnės neturi,
I daugiskaitos asmuo baigiasi
galūne -me, II daugiskaitos asmuo – galūne -te.
Liepiamosios nuosakos I vienaskaitos asmuo ir abiejų skaičių III
asmuo formų su priesaga -k(i)- neturi.[88]
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
II vns. asmuo |
tikė́k |
tikė́kis |
mókyk |
mókykis |
|
I dgs. asmuo |
tikė́kime |
tikė́kimės |
mókykime |
mókykimės |
|
II dgs. asmuo |
tikė́kite |
tikė́kitės |
mókykite |
mókykitės |
Sudėtinės liepiamosios nuosakos
formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti liepiamąja
nuosaka (bū́k, bū́kime, bū́kite) ir dalyviu –
atliktinė veikiamosios rūšies liepiamoji nuosaka yra bū́k
mókęs. Neveikiamosios rūšies liepiamosios nuosakos formos gali
būti sudaromos su esamojo ir su būtojo laiko neveikiamuoju
dalyviu: bū́k mókomas (eigos veikslas) ir bū́k mókytas (įvykio
veikslas). Vartojama pradėtinė sudėtinė liepiamosios
nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́k bemókąs. Ji
sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti liepiamąja
nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo
pridedant priešdėlį be-.
Liepiamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad liepiamas veiksmas
turi prasidėti:[114] Bū́k bemókąs
svečiůs naujų̃ dainų̃, kaĩ atvažiuős muzikántai.
Kartais išskiriama geidžiamoji nuosaka – netiesioginis
liepimas, pageidavimas III asmeniui: tenešiẽ 'tegu
neša', tetikiẽ 'tegu tiki', temókai 'tegu
moko'. Tarmėse išsaugota senoviškesnė II asmenuotės
veiksmažodžių galūnė: tetikỹ 'tegu tiki'.
Šios formos kilusios iš indoeuropiečių
prokalbės optatyvo, kuris baltų
prokalbėje buvo pasitelktas liepiamajai nuosakai reikšti.[119]
Tariamoji
nuosaka
Tariamoji nuosaka sudaroma iš bendraties kamieno, pridedant priesagas -čia-, -tum-, -tų ir
asmenų galūnes.[88]
|
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
nesangrąžinis |
sangrąžinis |
|
|
I vns. asmuo |
tikė́čiau |
tikė́čiausi |
mókyčiau |
mókyčiausi |
|
II vns. asmuo |
tikė́tumei |
tikė́tumeisi |
mókytumei |
mókytumeisi |
|
III vns. asmuo |
tikė́tų |
tikė́tųsi |
mókytų |
mókytųsi |
|
I dgs. asmuo |
tikė́tu(mė)me |
tikė́tu(mė)mės |
mókytu(mė)me |
mókytu(mė)mės |
|
II dgs. asmuo |
tikė́tumėte |
tikė́tumėtės |
mókytumėte |
mókytumėtės |
|
III dgs. asmuo |
tikė́tų |
tikė́tųsi |
mókytų |
mókytųsi |
Gyvojoje vartosenoje daugiskaitos I asmuo
dažnai patiria haplologiją: tikė́tumėme > tikė́tume, mókytumėme > mókytume.
Sudėtinės tariamosios nuosakos
formos sudaromos su veiksmažodžio bū́ti tariamąja
nuosaka (bū́čiau, bū́tumei, bū́tų)
ir dalyviu –
atliktinė veikiamosios rūšies tariamoji nuosaka yra bū́čiau
mókęs. Ši atliktinė forma gali reikšti ir būtąjį
laiką, ir neįvykdytą sąlygą: Bū́čiau
mókęs, jéi bū́tumei paprăšęs. Neveikiamosios
rūšies tariamosios nuosakos formos gali būti sudaromos ir su esamojo,
ir su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu: bū́čiau
(bůvęs) mókomas (eigos veikslas) ir bū́čiau
(bůvęs) mókytas (įvykio veikslas). Taip pat vartojama
veikiamosios rūšies pradėtinė sudėtinė liepiamosios
nuosakos forma, pavyzdžiui, bū́čiau (bůvęs)
bemókąs. Ji sudaroma su pagalbinio veiksmažodžio bū́ti tariamąja
nuosaka ir esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviu, prie jo
prijungiant priešdėlį be-.
Tariamosios nuosakos pradėtinė forma reiškia, kad veiksmas
būtų prasidėjęs:[114] Jaũ
bū́čiau (bůvęs) bemókąs sū́nų árti
laũką, jéi jěs bū́tų grį̃žęs.
Netiesioginė
nuosaka
Netiesioginė nuosaka, arba
atpasakojamoji nuosaka, dalyvinė kalba, –
lietuvių kalbos dalyvių vardininko formų,
einančių tariniu ir
reiškiančių netiesiogiai patirtą ar abejojamą
veiksmą, paradigma.
Vartojami tokie veikiamosios rūšies laikai: esamasis (săko, jěs
gyvẽnąs miestč), esamasis atliktinis (săko, jěs
ẽsąs gyvẽnęs miestč), būtasis kartinis (săko,
jěs gyvẽnęs miestč), būtasis kartinis atliktinis (săko,
jěs bůvęs gyvẽnęs miestč), būtasis kartinis
pradėtinis (săko, jěs bůvęs begyvẽnąs miestč),
būtasis dažninis (săko, jěs gyvéndavęs miestč), būtasis
dažninis atliktinis (săko, jěs bū́davęs gyvẽnęs
miestč), būtasis dažninis pradėtinis (săko, jěs
bū́davęs begyvẽnąs miestč), būsimasis (săko,
jěs gyvénsiąs miestč), būsimasis atliktinis (săko, jěs
bū́siąs gyvẽnęs miestč), būsimasis
pradėtinis (săko, jěs bū́siąs begyvẽnąs
miestč). Vartojami tokie neveikiamosios rūšies laikai: esamasis (săko,
nămas ẽsąs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis kartinis (săko,
nămas bůvęs gyvẽnamas / gyvéntas), būtasis dažninis (săko,
nămas bū́davęs gyvẽnamas / gyvéntas), būsimasis (săko,
nămas bū́siąs gyvẽnamas / gyvéntas). Neveikiamosios
rūšies formos su esamojo laiko dalyviu (gyvẽnamas) labiau
rodo eigos veikslą, o su
būtojo laiko dalyviu (gyvéntas) – įvykio veikslą.[114][120]
Netiesioginė nuosaka vartojama
nedažnai, gyviau pasitaiko grožinėje literatūroje ir tautosakoje.
Dalyvinės
formos
Lietuvių kalboje vartojami
veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai,
taip pat padalyviai, pusdalyviai ir reikiamybės
dalyviai. Prie dalyvinių formų čia prišliejamas ir būdinys, nors jis laikytinas
veiksmažodiniu prieveiksmiu.[114]
Dalyviai yra linksniuojami, turi laikus, kaitomi gimine (vyriškoji,
moteriškoji ir bevardė giminė) ir skaičiumi (vienaskaita ir daugiskaita; tarmėse tebevartojama dviskaita). Gali būti
įvardžiuotiniai ir sangrąžiniai.
Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis
laikus: esamąjį, būtąjį kartinį,
būtąjį dažninį ir būsimąjį. Išskyrus
vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos (trumpuosius) vardininkus
ir bevardę giminę, veikiamieji dalyviai linksniuojami kaip III (vyr.
ir bev. g.) ir VIII (mot. g.) paradigmų būdvardžiai. Esamojo laiko veikiamieji
dalyviai sudaromi prie veiksmažodžio esamojo laiko kamieno jungiant
priesagą -nt-, išskyrus vyriškosios giminės
vienaskaitos vardininko trumpąją
formą ir vyriškosios giminės daugiskaitos trumpąjį
vardininką bei bevardę giminę: nešą̃s, -antis (vyr.
g.), nẽšanti (mot. g.), nešą̃ (bev.
g.); tikį̃s, -intis (vyr. g.), těkinti (mot.
g.), tikį̃ (bev. g.); mókąs, -antis (vyr.
g.), mókanti (mot. g.), móką (bev. g.)
Veikiamosios rūšies esamojo laiko bevardė giminė vartojama
retokai (jám dańtį skaũdą), bevardės
giminės formos pasitelkiamos vyriškosios giminės dalyvių
daugiskaitos trumpajam vardininkui reikšti (jiẽ nešą̃,
tikį̃, móką) greta ilgųjų variantų (jiẽ
nẽšantys, těkintys, mókantys). Istoriškai trumposios formos yra
senoviškesnės.[121] Būtojo kartinio laiko
veikiamosios rūšies dalyviai sudaromi iš būtojo kartinio laiko
kamieno su priesaga -us-, išskyrus vyriškosios giminės
vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką ir bevardę giminę: nẽšęs (kilm. nẽšusio) (vyr.
g.), nẽšusi (mot. g.), nẽšę (bev.
g.); tikė́jęs (kilm. tikė́jusio), tikė́jusi (mot.
g.), tikė́ję (bev. g.); mókęs (kilm. mókiusio)
(vyr. g.), mókiusi (mot. g.), mókę (bev.
g.) Bevardė giminė vartojama ir kaip vyriškosios giminės
daugiskaitos vardininkas (jiẽ nẽšę, tikė́ję,
mókę). Būtojo kartinio laiko bevardė giminė vartojama
dažnai (yrŕ sutemę, taĩp jaũ yrŕ bůvę).
Būtojo dažninio laiko dalyviai yra tokie patys, kaip būtojo kartinio
laiko, tik sudaromi iš būtojo dažninio laiko veiksmažodžių (bendraties kamieno su priesaga -dav-): nčšdavęs (kilm. nčšdavusio) (vyr. g.), nčšdavusi (mot.
g.), nčšdavę (bev. g.); tikė́davęs (kilm. tikė́davusio)
(vyr. g.), tikė́davusi (mot. g.), tikė́davę (bev.
g.); mókydavęs (kilm. mókydavusio) (vyr.
g.), mókydavusi (mot. g.), mókydavę (bev.
g.) Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su
priesagomis -sia ir -nt-, o kitkuo jų formos
nesiskiria nuo esamojo laiko dalyvių: nčšiąs, -iantis (vyr.
g.), nčšianti (mot. g.), nčšią (bev.
g.); tikė́siąs, -iantis (vyr. g.), tikė́sianti (mot.
g.), tikė́sią (bev. g.); mókysiąs,
-iantis (vyr. g.), mókysianti (mot. g.), mókysią (bev.
g.)[114]
Neveikiamosios rūšies dalyviai turi tris laikus:
esamąjį, būtąjį ir būsimąjį –
vientisinio būtojo dažninio laiko nėra. Neveikiamieji dalyviai
linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.
Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš veiksmažodžių esamojo
laiko kamieno pridedant priesagas -mas, -ma: nẽšamas (vyr.
g.), nešamŕ (mot. g.), nẽšama (bev.
g.); těkimas (vyr. g.), tikimŕ (mot.
g.), těkima (bev. g.); mókomas (vyr.
g.), mókoma (mot. g.), mókoma (bev. g.) Kaip
matyti, kartais bevardės ir moteriškosios giminių kirčio vieta
sutampa. Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai sudaromi iš bendraties
kamieno su priesagomis -tas, -ta: nẽštas (vyr.
g.), neštŕ (mot. g.), nẽšta (bev.
g.); tikė́tas (vyr. g.), tikė́ta (mot.
g.), tikė́ta (bev. g.); mókytas (vyr.
g.), mókyta (mot. g.), mókyta (bev. g.)
Būsimojo laiko dalyviai sudaromi iš būsimojo laiko veiksmažodžių
(bendraties kamieno su
priesaga -si-), pasitelkiant, kaip ir esamajame laike,
priesagas -mas, -ma: nčšimas (vyr.
g.), nešimŕ (mot. g.), nčšima (bev.
g.); tikė́simas (vyr. g.), tikė́sima (mot.
g.), tikė́sima (bev. g.); mókysimas (vyr.
g.), mókysima (mot. g.), mókysima (bev. g.)
Būsimasis neveikiamosios rūšies dalyvių laikas retai
bevartojamas, gyviau pasitaiko viename kitame žodyje, pavyzdžiui, bū́simas.[114]
Padalyviai kaitomi tik
laikais, linksnio, giminės ir skaičiaus kategorijos neturi. Padalyviai turi esamąjį,
būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir
būsimąjį laikus. Visi padalyviai sudaromi iš atitinkamo
veikiamosios rūšies dalyvių laiko kamieno, atmetus
galūnę: nẽšant, těkint, mókant (esamasis
l.), nẽšus, tikė́jus, mókius (būtasis
kartinis l.), nčšdavus, tikė́davus, mókydavus (būtasis
dažninis l.), nčšiant, tikė́siant, mókysiant (būsimasis
l.) Padalyviai gali būti sangrąžiniai, tuomet prie jų kamieno
jungiama sangrąžos dalelytė -i-s (nẽšantis).[114]
Pusdalyviai kaitomi gimine ir
skaičiumi, laikų ir linksnių neturi. Pusdalyviai sudaromi iš bendraties
kamieno su priesagomis -damas, -dama: nčšdamas,
tikė́damas, mókydamas (vns. vyr. g.), nešdamě,
tikė́dami, mókydami (dgs. vyr. g.), nešdamŕ,
tikė́dama, mókydama (vns. mot. g.), nčšdamos,
tikė́damos, mókydamos (dgs. mot. g.) Pusdalyviai
bevardės giminės neturi. Vartojamos ir sangrąžinės
pusdalyvių formos (nčšdamasis, nčšdamiesi, nčšdamasi, nčšdamosi).[114]
Reikiamybės dalyviai yra linksniuojami,
kaitomi gimine ir skaičiumi, bet laikų neturi. Reikiamybės
dalyviai reiškia, kad jais pasakomą veiksmą reikia
atlikti: svarstýtinas kláusimas 'klausimas, kurį reikia
svarstyti'. Reikiamybės dalyviai sudaromi iš bendraties kamieno su
priesagomis -tinas, -tina: nčštinas (vyr.
g.), neštinŕ (mot. g.), nčština (bev.
g.); tikė́tinas (vyr. g.), tikė́tina (mot.
g.), tikė́tina (bev. g.); mókytinas (vyr.
g.), mókytina (mot. g.), mókytina (bev. g.)
Vartojamos įvardžiuotinės (neštinŕsis, neštinóji) ir,
rečiau, sangrąžinės (el̃gtinasi) formos
(pastarosios dažnesnės sangrąžos dalelytę -si- įterpiant
tarp šaknies ir priešdėlio: pasiel̃gtina).
Reikiamybės dalyviai linksniuojami kaip I (vyr. ir bev. g.) ir VI (mot. g.) paradigmų būdvardžiai.[114]
Būdinys niekaip nekaitomas.
Jis sudaromas iš bendraties kamieno su sinoniminėmis priesagomis -te arba -tinai: neštč,
neštinaĩ; tikė́te, tikė́tinai; mókyte,
mókytinai. Būdinys paprastai
vartojamas prieš tos pačios šaknies veiksmažodį,
kad jį sustiprintų: neštč (neštinaĩ) nẽša.[114]
Prieveiksmis
Lietuvių kalboje prieveiksmiai sudaromi su priesagomis -(i)ai (produktyviausias
darybos tipas), -yn, -(i)uoju, -(i)ui, -(i)aip, -iek, -ur, -(i)ais, -(i)om, -(i)omis.[88]
Aukštesnysis prieveiksmių, kaip ir
bevardės giminės būdvardžių, laipsnis sudaromas su
priesaga -iaũ (-aũ po -j),
kuri jungiama prie nelyginamosios formos kamieno: mažaĩ > mažiaũ, daũg > daugiaũ, šaltaĩ > šalčiaũ.[88] Aukščiausiajam laipsniui
sudaryti pasitelkiama priesaga -iáusiai: šalčiáusiai, mažiáusiai.[88]
Prielinksnis
Prielinksniai skirstomi į senybinius
ir naujybinius. Senybiniai prielinksniai – archajiški, juos sunku susieti
su kitomis kalbos dalimis,
tačiau paprastai jie turi atitikmenis tarp priešdėlių. Naujybiniai
prielinksniai kilę iš kitų kalbos dalių, dažniausiai iš prieveiksmių.[122][123]
Dauguma prielinksnių vartojami
prepoziciškai (eina prieš žodį). Tik dėkŕ visada
eina polinksniu, o lińk(ui), dė̃lei ir viẽtoj gali
būti pasitelkiami ir kaip polinksniai, ir kaip prielinksniai, nors
dažnesnė polinksninė vartosena.[122]
Prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Paprastai kuris nors
prielinksnis derinamas tik su vienu linksniu, tiktai ůž pasitelkiamas
su dviem linksniais (kilmininku ir galininku), o pő – su
visais trimis.[88]
Tarmėse prielinksniai priẽ,
ikě, lěgi, pő vartojami su naudininku, bendrinėje kalboje tokia
vartosena išlikusi sustabarėjusiuose posakiuose (pő senóvei, pő
dẽšinei, ikě văliai, ikě šiőlei).[124]
Jungtukas
Pagal sandarą lietuvių
kalbos jungtukai skirstomi į paprastuosius
(ő, ir̃, bčt) ir sudėtinius (kaĩ
těk, nebeńt kŕd). Sintaksiškai jungtukai skirstomi į
sujungiamuosius (ir̃, arbŕ, neĩ… neĩ)
ir prijungiamuosius (negů, nčs, jéi).[88][88][125]
Dalelytė
Darybos atžvilgiu dalelytės skirstomos į
pirmines, nesusijusias su kitais žodžiais (ar̃, nč, tč),
ir antrines, išvestas iš kitų kalbos dalių (tar̃si < tar̃ti, bemŕž < măžas,
mažaĩ), pagal vaidmenį – į klausiamąsias,
abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatinamąsias,
geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias,
išskiriamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.[126]
Jaustukas
Jaustukai skirstomi į pirminius,
kurie dažniausiai sudaryti iš balsio (ŕ, ă), dvibalsio (ói, ái)
arba keleto balsių ir priebalsių junginio (ajajái, hm),
ir antrinius, išsaugančius sąsają su reikšminiais žodžiais (Diẽ! < Diẽve! žiū̃ < žiūrė́k).[127]
Ištiktukas
Ištiktukai dažniausiai sudaryti iš
vieno skiemens (pasitaiko ir ilgesnių),
jie mėgdžioja kokio nors veiksmo ar pojūčio sukeltą
garsą: kliůnkt, diń, grýbš, šnýpš.[128]
Akademinis
20-ies tomų lietuvių kalbos žodynas (1941–2002)
Sintaksė
Vientisinis
sakinys
Lietuvių kalba – nominatyvinė.
Žodžių tvarka – laisva, pagrindinė žodžių tvarka sakinyje
yra SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), pažyminys paprastai eina prieš
pažymimąjį žodį. Įprastinės žodžių tvarkos
keitimas susijęs su aktualiąja sakinio skaida (sakinio dalies pabrėžimu), veiksnio
ir tiesioginio papildinio apibrėžtumu arba neapibrėžtumu ir kt.
Pavyzdžiui, neapibrėžtumu pasižymintis kilmininkinis veiksnys rašytinėje
kalboje paprastai eina po veiksmažodžio: Pŕs šeiminińką
ateĩdavo visókių žmonių̃; žodinėje kalboje toks veiksnys
neretai vartojamas prieš veiksmažodį, tačiau tuomet jis
įgyja frazės kirtį.
Kai sakiniuose vartojamas neapibrėžtasis veiksnys ir apibrėžtasis
tiesioginis papildinys, dažniausiai pasitelkiama žodžių tvarka tiesioginis
papildinys – tarinys – veiksnys: Móters
žvil̃gsnį patráukė tolumőj pasiródęs žmogůs.[129]
Lietuvių kalboje sakinio dėmenų sintaksiniai ryšiai reiškiami trimis
būdais: kaitomomis žodžių formomis, tarnybiniais žodžiais ir
šliejimu. Elementari vientisinio sakinio schema – vardažodžio grupė
(paprasčiausiu atveju – vardininko linksnio daiktavardis),
sujungta su veiksmažodžio grupe
(paprasčiausiu atveju – su asmenuojamąja veiksmažodžio forma).
Kurios nors iš šių grupių gali arba visai nebūti, arba jos gali
būti išplėtotos į žodžių junginius. Išplėtojimo
taisykles visų pirma lemia žodžių tvarka sakinyje. Neigiamuosiuose
sakiniuose paprastai sakinio struktūra nekinta, o klausiamuosiuose
sakiniuose žodžių vieta neretai keičiama arba vartojamos specialios
klausiamosios dalelytės.[130]
Jei tarinys reiškiamas veiksmažodžio
jungtimi (veiksmažodžio bū́ti esamuoju laiku), ši
jungtis gali būti praleidžiama: Jěs yrŕ mókytojas / Jěs mókytojas.
Jungtis nepraleidžiama, jei sakinys yra apibrėžimas arba išreiškia
nelaikiną būvį, pavyzdžiui: Lietuvŕ yrŕ respůblika.[131]
Sudėtinis
sakinys
Aukščiau aprašytos struktūros
vientisiniai sakiniai gali cikliškai kartotis, sudarydami sudėtinius
sujungiamuosius (jungtukinius ar
bejungtukius) arba sudėtinius prijungiamuosius (sudarytus su
prijungiamaisiais jungtukais ir kitais būdais) sakinius. Svarbiausi sujungiamieji
jungtukai – ir̃, bčt, ő,
prijungiamieji jungtukai – kŕd, jóg, nčs, kaĩ,
kadŕ, nórs.[130][132]
Lietuvių kalboje dažnai
vartojamos dalyvinių formų konstrukcijos,
jos lygiavertės sudėtiniams sakiniams, pavyzdžiui: Svečiaĩ
išvažiăvo sáulei patekė́jus – Svečiaĩ
išvažiăvo, kaĩ sáulė patekė́jo; Diẽnai
brė́kštant šělas nubuńda – Kaĩ dienŕ
brė́kšta, šělas nubuńda; Visě săko jį̃
galvótą ẽsant – Visě săko, kŕd jěs yrŕ galvótas; Jěs
mănė turtěngas ẽsąs – Jěs mănė, kŕd yrŕ
turtěngas.[132]
Žodynas
Daugumoje lietuvių kalbos semantinių sričių vyrauja
paveldėtoji indoeuropietiškos kilmės leksika,[133] pagal kilmės
laikotarpius žodžius galima smulkiau skirstyti į praindoeuropietiškus (avěs), baltų-slavų (líepa),
bendruosius baltiškuosius (šakněs), rytų baltų (lietůs)
ir grynai lietuvių kalbos (žmonŕ).[61]
Lietuvių kalboje nemaža skolinių iš slavų kalbų: senosios rusų, lenkų, baltarusių ir rusų. Tokiems skoliniams priklauso,
pavyzdžiui, žodžiai muĩlas, slyvŕ, agur̃kas, česnăkas, vyšniŕ, kőšė, blỹnas, tur̃gus ir
daug kitų.[134] Vis dėlto ne visada
galima nustatyti, iš kokios slavų kalbos yra gautas vienas ar kitas
skolinys. Slavizmai sudaro
apie 1,5 % bendrinės lietuvių
kalbos žodyno, rytų ir pietų tarmėse jų yra daugiau.
Pirmieji skoliniai iš rusų kalbos gauti iki šiai kalbai prarandant nosinius (X
a.) ir redukuotuosius (XI–XIII a.) balsius. Skoliniai iš lenkų
kalbos labiausiai plūdo XVII–XVIII a., pavyzdžiui, iš lenkų kalbos
atėjo žodžiai arbatŕ, rỹžiai, pőpierius.[135]
Kitą skolinių sluoksnį
sudaro germanizmai,
seniausieji – iš gotų kalbos (ýla),
vėlesni – iš senosios vokiečių (gătvė),
naujosios vokiečių (kambarỹs, spěnta)
ir anglų kalbų.[136] Germanizmai sudaro apie
0,5 % viso bendrinės lietuvių kalbos žodyno.[137] Taip pat vartojami lotyniškos ir graikiškos kilmės tarptautiniai žodžiai (cěklas, schemŕ ir
kt.) Po to, kai 1990 m. Lietuva atgavo
nepriklausomybę, sustiprėjo anglų kalbos įtaka
(naujieji anglicizmai: dizáineris, autsáideris, kăstingas),
ir, gausėjant skoliniams, kilo diskusija dėl tokios įtakos
„pražūtingumo“.[138]
Lietuvių kalboje, kitaip negu latvių, skolinių iš finų kalbų tėra
vienas kitas: asiū̃klis, bůrė, kadagỹs, kěras, laĩvas, seliavŕ, šămas ir
galbūt lopšỹs, sóra.[139][140] Bendrinėje kalboje
turima po keletą skolinių iš kitų baltų kalbų, pavyzdžiui, iš prūsų (malū̃nas, kriáušė, saváitė).[141] Skoliniai iš kuršių kalbos (cỹrulis 'vieversys', kū̃lis akmuo', pỹlė 'antis')
labiau vartojami žemaičių
tarmėje, o į bendrinę kalbą yra patekęs
kuršiškas žodis zuĩkis.[142] Skolinių iš latvių
kalbos pasitaiko šiaurinėse lietuvių kalbos tarmėse,
pavyzdžiui, aplúokas 'kluonas, žardis', laĩdaras 'diendaržis'.[140][143]
Grafityje – vienas ilgiausių
lietuviškų žodžių (Kaunas)
Vadovaujantis purizmo tendencijomis
(ypač besireiškusiomis XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje, kai buvo
norminama bendrinė kalba), daugybė tarptautinių žodžių buvo
keičiami lietuviškais naujadarais: pirmžengỹstė 'pažanga,
progresas', арšviestū̃nas 'inteligentas', žeimỹstė 'teatras', žinpaišỹs 'korespondentas'.[144]
XXI a. pradžioje lietuvių kalbos
žodynas pasipildė tiek skolinta, tiek ir savais ištekliais sudaryta
leksika. Pažymėtina, kad daugumoje naujų semantinių
sričių (politikoje, sporte, populiariojoje kultūroje, moksle,
technikoje, versle ir kt.) vyrauja lietuviškos kilmės žodynas.
Įvardijant naujas sąvokas neretai tarpusavyje varžosi dvi leksemos – savos darybos žodis ir
skolinys: mėsаĩnis vietoj hámburgeris, saũskelnės vietoj pámpersas, bylŕ vietoj fáilas.
Lietuvių kalbos žodynas pasižymi aktyviu savos darybos elementų
naudojimu, tačiau drauge išlaikoma senoji indoeuropietiškoji leksika.[133][145]
Vienas ilgiausių lietuvių kalbos
žodžių – nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems.
Tyrimų istorija
Dėl kai kurių
senovinių indoeuropietiškų ypatybių lietuvių kalba
nuostabi: XVI a. ir net mūsų dienomis lietuvių kalboje matome
formų, visiškai sutampančių su vedų ir Homero kalbos
formomis.[146]
Pirmąją lietuvių kalbos
gramatiką „Lietuvių kalbos raktas“ (lot. Clavis linguae Lituanicae)
parašė K. Sirvydas.
Jis taip pat sudarė lenkų – lotynų – lietuvių
žodyną Dictionarium trium linguarum (apie 1620 m.)
Vėliau XVII–XVIII a. pasirodė gana daug
lietuvių kalbos žodynų ir gramatikų: D. Kleino Grammatica Litvanica (1653 m.), K. Sapūno Compendium
grammaticae Lithvanicae (1643 m., 1673 m.
išleido K. Šulcas), F. V. Hako Vocabularivm
litthvanico-Germanicvm et germanico-litthvanicvm (1730 m.,
yra gramatikos priedas), J. Brodovskio Lexicon
germanico-lithvanicvm et lithvanico-germanicvm, P. Ruigio Littauisch-Deutsches und
Deutsch-Littauisches Lexicon (1730 m.), K. G. Milkaus Littauisch-deutsches
und Deutsch-littauisches Wörterbuch (1800 m.).[147]
Dabartinė
bendrinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą
indoeuropiečių kalbą. Kai kuriais fonetikos ir žodžių
kaitybos atžvilgiais savo senoviškumu ji pranoksta net visų
archajiškiausias indoeuropiečių kalbas. Būtent dėl to
nemokant lietuvių kalbos negalima išsiversti indoeuropeistikos tyrimuose.[148]
Nuo XIX a. vidurio lietuvių kalbos
duomenys aktyviai naudojami lyginamojoje
istorinėje kalbotyroje, lietuvių kalbą tyrė,
pavyzdžiui, tokie komparatyvistikos korifėjai: A. Šleicheris, A. Leskynas, K. Brugmanas, A. Becenbergeris, F. de Sosiūras, V. Tomsenas, J. Mikola, J. Zubatas, J. Rozvadovskis, F. Fortunatovas, J.
Boduenas de Kurtenė. Tuo metu kalbą tyrė ir
lietuvių mokslininkai: F. Kuršaitis, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Juška ir A. Juška. Tarpukariu vienu svarbiausių lituanistikos centrų tapo Vytauto
Didžiojo universitetas, kur dirbo J. Jablonskis, K. Būga, P. Skardžius, A. Salys ir P. Jonikas. Po Antrojo
pasaulinio karo lituanistiką plėtojo,
pavyzdžiui, J.
Balčikonis, J. Paulauskas, J. Kruopas, K. Ulvydas, J. Kazlauskas, A. Juška, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, J. Palionis, V. Urbutis, J. Pikčilingis, A. Paulauskienė, A.
Valeckienė, V. Grinaveckis, K. Morkūnas, V. Ambrazas, A. Vanagas, A. Girdenis, S. Karaliūnas, A.
Sabaliauskas, A. Pupkis, B. Larinas, M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, J.
Otkupščikovas, A. Nepokupnas, E. Frenkelis, K. Stangas, J. Otrembskis.[149] Taip pat į
lituanistiką žymų indėlį įnešė J. Safarevičius, Č.
Kudzinovskis (Lenkija), P. Trostas (Čekija), R. Ekertas (Vokietija), V. Pizanis, P. Dinis (Italija), K. Falkas (Švedija), V. Šmolstygas (JAV).[72]
Tekstų pavyzdžiai